Prisiminimas apie beržų sulos gręžimą iš medžio kamieno su seneliu 1995 metais

Atsimenu, kad savo paties tolimoje vaikystėje, kai dar mažas vaikas buvau, visada buvau gan artimas šeimoje su savo seneliu. Dažnai sekiodavau jam iš paskos, stebėdavau, ką jis daro, tokiu būdu kartas nuo karto ir vis ką nors iš jo naujo išmokdavau. Atsimenu, kad 1995 metų kovo mėnesį, tą ankstyvą pavasarį, kai buvau aš dar vis ketvirtos klasės mokinys Bakšėnų kaimo pradinėje mokykloje, senelis buvo vėl būtent tas, kuris pirmas patraukė link mūsų sodyboje augančių senų ir tvirtų beržų, kad juos pragręžtų ir iš jų leistų pradėt tekėti sulą. Berods, tai buvo būtent tas kartas, kai pats senelis akivaizdžiai rodė man asmeniškai, kaip vaikui, kaip reikia su grąžtu medžio kamiene pragręžti skylę, į ją įstatyti metalinį vamzdelį, apačioje dar pastatyti kibirėlį, kad būtent į jį ir subėgtų nuo vamzdelio žemyn kapsintys, tekantys sulos lašai. Paskui, dar tos pačios dienos pavakarę eidavom kartu link to medžio, kad paskui į trobą šviežios sulos stiklainyje parsineštumėme...