Prisiminimas apie pirmųjų mano vaikystėje "Kinder Surprise" kiaušinių gavimą per Velykas 1994 metais

Čia dar vienas senas mano vaikystės laikų prisiminimas, ir susijęs su būtent „velykiniu“ laikotarpiu. Tiksliau, su mano paties pačiais pirmaisiais atradimais, įvykusiais būtent per Velykas ir mane ganėtinai tikrai sužavėjusiais. Šitą savo vaikystės nutikimą jau buvau kartą paminėjęs, kai rašiau apie savo senus „Genio“ žurnalo numerio gavimo memuarus ir kas yra susiję su 1994 metų balandžio mėnesiu. Tada, atsimenu, buvo pirmoji šv. Velykų diena, tiksliau pats pilkas rytas, kai atsikėlęs iš lovos, šalimais aptikau man padėtus neva Velykės man atneštus margučius, tarp kurių buvo įdėti ir du iki tol man dar niekada nematyti – baltos spalvos popierėliais apvilkti šokoladiniai kiaušiniai „Kinder Surprise“, kurių viduje papurčius kažkas barška. Pradžioje net nenumaniau visai, kodėl ten viduje barška, kol nesugalvojau tą kiaušinį išlukštenti ir atsikąsti šokolado. Viduje aptikau geltonos spalvos plastikinį indelį, kuriame slėpėsi mažytis žalios spalvos, mielas guminis kiškiukas. Neatsilaikiau paskui prieš pagundą atsidaryti ir antrojo „Kinderio“ vidų, pasižiūrėti, ir kas ten yra. Radau ten irgi tokį pat indelį, o jame – mažą dinozauriuką. Džiaugsmo man tada buvo, kaip sakoma, „pilnos kelnės“. Ypatingai iš tų dviejų žaisliukų aš mylėjau būtent tą kiškiuką. Bet mano laimė ilgai nesitęsė – vieną dieną abu šiuos žaisliukus išnešiau į lauką, kieme ir įdėjau į vieną šalia trobos stovėjusių mano žaidimų plytų namelių. O kitą dieną nuėjęs to kiškiuko jau neberadau, tik vieną dinozauriuką – greičiausiai mano šuo, kalaitė Musė buvo jį pasičiupusi iš to namelio, jį bus perkandusi per pusę ir išspjovusi kažkur, nes žaisliukas jai buvo juk neskanus. O iš to aš vėliau gavau gerą pamoką gyvenime, kad nevalia savo žaislų palikti lauke be jokios priežiūros ir apsaugos.