Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie ėjimą namo su aštuntokėmis ir kalbas apie "Genio" numerį

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Buvo tuo metu jau beveik visai besibaigiantis kovo mėnuo, kažkur jo antra pusė, pavasaris tiktai kalendoriuje, o jo tikrojo lauke tuo metu nebuvo dar nė kvapo, o aš Salamiesčio mokykloje ir toliau vis dar krimtau savuosius penktos klasės mokslus. Kaip atsimenu, tuo metu jau buvau kartą, o gal net ir du į mokyklą su savimi nusinešęs naująjį tą mėnesį gautą, kovo mėnesio žurnalo „Genys“ numerį, bet, jei neklystu, savo tuometėms geriausioms mokyklos draugėms, bakšėnietėms aštuntokėms mergaitėms Violetai ir Kristei to pastarojo numerio kažkodėl taip ir neparodžiau. Nors tuo metu po pamokų beveik jau vos ne kasdien pakeliui drauge su jomis dviem vis namo eidavau, o kartkartėmis jos dvi dar net užsukdavo ir tiesiai į mano paties namus. Atsimenu, kad tą saulėtą, bet šaltą ir snieguotą kovo dienos popietę po pamokų vėl trise kaimo keliuku ėjom ir tiesiai į mano paties namus, nes labai norėjau aštuntokėms parodyti būtent šiame „Genyje“ esančiame jo priede „Genio gandas“ išspausdintas naujas ir paskelbtam konkursui vaikų atsiustas jų nuotraukas su jų iš sniego nulipdytais dalykais. Ir joms pačioms asmeniškai tą „Genio“ numerį ir šias sniego figūras ir parodžiau tada. Jos irgi buvo sužavėtos šiomis vaikų į žurnalą atsiustomis nuotraukomis. 1996 m. kovas