Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie nenorėjimą eiti į sporto salę, žiūrėti ten "Pumpurėlio" šokių

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Tuo buvo jau pats gegužės mėnesio vidurys – pagaliau jau gamtoje matėsi absoliučiai tikras realaus pavasario atėjimas, su pasklidusia visur visuotine žaluma, net ir tikras karščio pliūpsnis tomis dienomis kartais būdavo, o aš tuo pat metu ir toliau vis dar mokiausi Salamiesčio mokykloje, jau po truputį visai bebaigdamas penktą klasę. Atsimenu, kad būtent tokią vieną gražią ir saulėtą pavasario dieną į mano mokyklą iš Kupiškio ėmė ir atvyko vaikų pramoginių šokių kolektyvas „Pumpurėlis“, norėdamas parodyti mokyklos mokiniams savo naująją šokių programą. Reikėjo pirkti bilietą, kad patektum į tą svečių pasirodymą, kuris vyko mokyklos sporto salėje. O jis kainavo tik 1 litą, bet aš tądien net ir to vieno lito visai su savimi neturėjau, nes prieš tai valgykloje buvau visai savo pinigus išleidęs. Bet net ir būdamas be bilieto, vis tiek pradžioje dar buvau irgi nuėjęs iki tų sporto salės durų, kad bent per durų plyšį galėčiau žvilgtelėti, kaip ten salėje atvykę svečiai šoka, bet buvau tučtuojau nugintas šalin ir nieko gero iš to neišėjo. Paskui jau ir nebenorėjau žiūrėti tų šokių. Kadangi viskas vyko popiet, o man tądien pamokos jau buvo pasibaigusios, dar kurį laiką vienas paslankiojau po pirmo aukšto koridorių, visą tą laiką iš tolo girdėdamas iš salės atsklindančius muzikos ir kojų trypimo garsus, bei kažkieno vis pasigirstantį balsą. Kai iš ten vėliau ėjo pro šalį kažkurie mano mokyklos mokiniai, paklausiau jų, ar daug šiuo metu toje salėje yra susirinkę mokinių publikos pasižiūrėti, ir paaiškėjo, kad ten daugiausiai susirinkę vien tik pradinukai. 1996 m. gegužė