Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie patrakusį obuolių rinkimą mokyklos sode 2

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Buvo tuomet jau ir spalio mėnesio pradžia pas mus atkeliavusi, kai aš toje Salamiesčio mokykloje jau mokiausi septintoje klasėje, o vieną gražią rudens dieną vėl buvo surengta tradicinė mokinių talka čia pat, prie pat mokyklos esančiame savame obelų sode rinkti prinokusius obuolius. Su pintais krepšiais rankose ir paruoštais tuščiais maišais tą saulėtą rudens dienos popietę į mokyklos obelų sodą sugužėjo beveik kone visi šios mokyklos mokiniai, lydimi mokytojų – kad rinktų obuolius. Tų mokinių tarpe buvau ir aš, septintokas. Gal ir būtų visas tas obuolių rinkimas praėjęs visai ramiai, jeigu ne grupelė mokinių berniukų, kurie užuot pareigingai darę mokytojų jiems duotą užduoti rinkti obuolius ir pilti juos į maišus, sumanė iš to sau pasidaryti kvailą pramogą ir tarpusavyje skaudžiai svaidytis obuoliais. Tarp tokių, besimėtančių vienas į kitą su obuoliais, pats aistringiausias viso šito dalyvis buvo mano akiniuotas klasiokas Tomazas. O paskui dar nelauktai užėjo ir lietus, ir net gan stiprus, kad kiti mokiniai lėkė slėptis po gretimai esančio pastato pastoge, palei sienas, o aš – ant keliuko čia pat stovinčiame mokyklos mikroautobuse. Kai ten įlipau ir ant sėdynės įsitaisiau slėptis nuo lietaus, ten tuo metu jau sėdėjo kelios mokytojos ir viena mokinė, pradinukė Aušrelė, kuri vieną po kitos toms mokytojoms vis garsiai dainavo lietuvių liaudies dainas. Kažkuri iš tų mokytojų man tada pasiūlė irgi pabandyti kartu padainuoti, bet aš visiškai tam neturėjau jokio noro, tad tik piktai atsikirtau ir nusisukęs stebėjau pro langą, kas dedasi lauke, kaip ten vis lyja lietus, kaip varva per langus vanduo, o mokiniai po pastoge iš paskutiniųjų vis stengiasi nesušlapti. 1997 m. spalis