Ligotą mane vaikystėje kartą felčeris nešė ant rankų į greitosios pagalbos automobilį

Kai aš buvau dar vaikas, kai buvo dar tas metas, kai aš lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą, tuomet dažnai vis sirgdavau, buvau ligotas vaikas. Bet iš tų mano sirgimų bent viena diena buvo man labai stipriai išsiskyrusi iš visų kitų, tai buvo unikali diena su nepamirštamais įvykiais. Viskas vyko 1993 metų kovo mėnesį, kai aš buvau antrokas Bakšėnų mokykloje ir apie laukiamą namuose pirmąjį žurnalo „Genys“ numerį tegalėjau tik svajoti. Atsimenu, kad visą savaitę tada namuose buvau stipriai prasirgęs, o 13 –os dienos rytą dar ir kraujas man pradėjo nepaliaujamai tekėti iš nosies vienos šnervės. Teko tėvams tučtuojau dėl manęs kviesti Greitąją pagalbą. Kai toji į namus pas mane atvažiavo, buvau toks nusilpęs nuo savo ligos, kad vos paėjau, tad medicinos felčeriui, vairuotojui teko mane ant rankų nešti tiesiai į Greitosios automobilį. Diena buvo apniukusi, bet kartu ir gan rami. Su manim vyko dar ir mama bei bobutė. Kupiškyje, senosios poliklinikos vaikų skyriuje buvo man pagydyta nosis, visiškai sustabdytas kraujo bėgimas, gal net ir lašalinė pastatyta. Grįžtant su ta pačia greitąja paskui namo, buvau jau kažkiek pražvalėjęs, tad važiuojant vis dairiausi pro automobilio langą aplink. Vos išvažiavus iš miesto teritorijos, palikus jį už nugaros, aš netrukus susizgribau pažiūrėti į tolį, link Kupiškio miesto bažnyčios, nes norėjau įsitikinti, ar tai tiesa, ką buvo rašęs rajono laikraštis, ar po siautusios stiprios vėtros vienas iš bažnyčios bokštų kryžių vėjo vis dar tebėra nulenktas žemyn. Pasirodo, kad taip tikrai ir buvę – bokšto kryžius vėjo buvo nulenktas.