Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 44

Toliau dar vis tęsiu savo senų memuarų iliustravimą piešiniuose. Dabar metas prisiminti tai, koks buvo anuomet tas momentas, kada aš gavau 1997 metų vasario mėnesio žurnalo „Genys“ numerį. Tuomet tai buvo jau antras iš eilės numeris, kada žurnalas vadinosi vaikų ir paauglių žurnalu. Gavau jį kažkur apie mėnesio vidurį, ir vėl tos datos jau nebegaliu tiksliai įvardyti. Pamenu tik tai, kad tada buvo tokia šalta ir apsiniaukusi žiemos diena, mano mama kaip tik buvo grįžusi iš miesto namo ir pakeliui paėmė iš pašto dėžutės spaudą drauge su mano nauju „Geniu“. Dar pamenu, kad tądien aš lyg ir truputį kosėjau, tad nėjau į mokyklą, o laiką sau leidau namuose. Už lango lauke buvo vis dar pati žiema, daug sniego priversta, kai kur pusnys didumo net vos ne iki pilvo. Su dideliu susidomėjimu iškart aš puoliau vartyti tą vasario „Genio“ numerį, skaičiau straipsnelius jame (ypač man patiko apie kosmoso planetą Marsą skaityti), o rytdieną, kai vėl teko eiti į savo mokyklą Salamiestyje, nusinešiau ten prie vadovėlių kuprinėje su savimi ir naująjį „Genį“. Kadangi mokykloje aš daugiau buvau vienišius, nelabai mėgau per pertraukas būti triukšmingoje kitų mokinių aplinkoje, nueidavau koridoriaus galan, užu mokytojų kambario, tolyn, prie lango ir ten, prie stovinčio didžiulio vazono su augančiu alijošiumi, vienumoje vartydavau atsineštą mylimą žurnalą, spręsdavau galvosūkius jame, iki kol nuskambės būsimos pamokos pradžią pranešantis skambutis. Net eilę metų mokykloje ta būtent vieta buvo mano mėgstamiausia buvimo per pertraukas vieta... 1997 m. vasaris