Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 6

Mano seni vaikystės memuarai – piešinys ir istorija apie tai, kaip aš kadaise gavau 1993 metų spalio mėnesio žurnalo „Genys“ numerį. Nors ir labai seniai jau tai buvo, bet vis tiek net ir iki pat dabar dar kažkiek prisimenu, kad tai buvo apsiniaukusi, niūri ir šaltoka rudens vidurio diena. Kuri savaitės diena, niekaip negalėčiau įvardyti. Naujo „Genio“ numerio gavimas ir vėl sutapo būtent su tuo, kad pastarąją dieną ir vėl tiesiai į mūsų namus buvo užsukusi paštininkė, nes mano seneliams atnešė pensijas, tuo pačiu ir spaudą, tarp laikraščių buvo ir naujas mano žurnalas. Įsimintina ta diena yra tuo, kad paskui sėdėdamas savo namų kambaryje, prie lango, varčiau ir skaičiau savo „Genį“, protarpiais vis užmesdamas akį pro langą, į lauką ir mačiau, kaip niūriai kieme žemėn krinta drebulių ir kitų medžių geltoni lapai, pradėjo su jais tirštai kristi net ir pirmasis sniegas – pasirodžiusi šlapdriba. O aš čia sau, viduje taip šiltai sėdėjau ir mėgavausi „Genyje“ išspausdintais pasakojimais – ir apie Žemaitijos regioną, ir apie vorų gyvenimą, ir nepaprastą istoriją „Nutikimas Atodūsių liūne“. Ir koks maloniai įdomus sutapimas tada buvo, kad skaitant už lango krenta medžių lapai, o žurnalo viršelyje irgi niūriai krenta lapai. Gal vos už kelių dienų, paskui mano tuometis niūrokas gyvenimas stipriai ėmė keistis, nes aš tada įsigijau pirmąjį savo gyvenime nuosavą šunį – kalaitę Musę... 1993 m. spalis