Vaikystės memuarai, susiję su žurnalu "Genys" 8

Mano senų, vaikystės laikų memuarų iliustravimo tęsinys. Drauge su sausio mėnesiu priešakyje, tuomet man prasidėjo jau 1994 – ieji metai, Nauji metai ir patys pirmi gyvenime, kada, toliau tęsdamas savo draugystę su žurnalu „Genys“, būtent nuo sausio jau ėmiau gauti naujus jo numerius. Tą pirmą kartą, kai naują numerį gavau jau ir sausio mėnesį atsimenu dar kažkiek net ir iki šiol. Buvo kažkur gal 19 diena, atmenu, kad namie sėdėjau, nes kažkiek sirguliavau, o mūsų namuose svečiavosi jauna mergina iš didmiesčio – giminaitė Audrutė. O ši raudonplaukė jaunystėje, visada buvo oi, koks vijurkas, be galo judrus žmogus. Ne tik stengėsi vien puikiai mokytis, bet dar atvykusi ir visokių smagybių mums prasimanydavo. Dienos metu ši mergina padėjo mano mamai lauke pjauti malkas, o vakare, temstant abi buvo drauge nuėjusios ir paimti iš pašto dėžutės spaudos. Paskui jos abi įžengė pro duris vidun ir tada Audrutė man sako: „Pirma pašok, o tada žiūrėk, ką tau duosim!” Iš pradžių nelabai susigaudžiau, kam to reikia, bet vis tiek padariau, ko buvau prašomas – pašokinėjau. Tada man į rankas ir įteikė naują „Genio“ numerį. Nustebau, pirmiausia pamatęs mane patį primenantį berniuką ant šio numerio viršelio – bet čia apie tai jau būtų atskira istorija, nepasakosiu jos. Belaukdamas naujojo, sausio numerio, pirma turėjau lūkesčių, kad gal bus ten rašoma apie kruvinuosius Sausio 13 –osios įvykius, bet gavęs žurnalą turėjau nusivilti – nė žodelio ten apie tai nerašoma. Tačiau vis tiek ten buvo visko įdomaus prirašyta: ir apie Pusiaužiemio dieną, ir apie paukščius kryžiasnapius, „Šlepetės“ istorijos tęsinys. Radau ten ir dar prasidėjusį konkursą „Daug žinosi – nepasensi...“, į kurio klausimus tą smagų vakarą net ir pati Audrutė man bandė padėti rasti teisingus atsakymus. 1994 m. sausis