Vienaturčio mokykliniai prisiminimai iš Bakšėnų pradinės mokyklos lankymo metų 11

Seni mano prisiminimai iš to praeities meto, kada aš dar tebuvau mažas mokinukas ir lankiau Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą. Daug visokių įdomių dalykų man tuomet buvo nutikę tuo metu, kada aš savojoje Bakšėnų pradinėje mokykloje jau buvau gerokai įpusėjęs trečiuosius mokslo metus. O ypač tai, kad tada aš jau buvau pradėtas palikti po pamokų. Sutelkti visą savo dėmesį tik vien į mokomąjį turinį klasėje per pamokas man visuomet būdavo gan sunkokas dalykas, nes labai jau mėgau iš savo suolo pusės kartas nuo karto vis žiūrėti pro langą į lauką, kas ten dedasi. Kas, žinoma, labai per pamokas nepatikdavo mūsų mokytojai Stasei, ji vis imdavo ant manęs bartis: „Vienaturti, kur tu esi vis nukreipęs savo dėmesį? Prašau tavęs dar kartą, kad per pamoką žiūrėtum ne pro langą, o į savo atverstą vadovėlį, iš kurio tu dabar mokaisi! A, ir vėl tu žiūri pro langą?!” Bet aš mažai paisydavau tų mokytojos žodžių, vos tik ji nusisuka – aš ir vėl žvilgt pro langą, kas lauke dedasi. O ten, lauke dėdavosi visai įdomūs dalykai: tai pro šalį praeidavo koks mokyklos „pečkūrys“, tai kamazas atveždavo visą priekabą akmens anglių dėl mokyklos šildymo, arba tiesiog lydavo lietus. Mano paties suolas buvo vidurinėje eilėje, antras nuo lentos, o prie pat lango sėdėjo antrokas Vitka. Čia vaizdelis yra iš 1994 metų balandžio mėnesio, kada, būdamas trečiokas, tradiciškai klasėje ir vėl žvelgiau iš savo suolo laukan, pro kabineto langą...